Eufratas

Eufratas
Eufratas netoli Rakos (Sirija)
Ilgis	2800 km
Baseino plotas	765 831 km²
Vidutinis debitas	818 m³/s
Ištakos	Rytų Turkija Karasu ir Muratas
Žiotys	Šat al Arabas
Šalys	Turkija Sirija Irakas

Eufratas (gr. Ευφράτης = Euphrates, arab. الفرات = Al-Furat, turk. Fırat) – upė Artimuosiuose Rytuose, kartu su Tigru apibrėžianti Mesopotamijos teritoriją.

Vardo kilmė

Vardas Eufratas tikriausiai kilo iš Senovės persų kalbos žodžio Ufrātu. Vis dėlto dėl indoeuropietiškos vardo etimologijos kyla abejonių, nes šumerų ir akadų kalba Eufrato vardai yra Buranun ir Pu-rat-tu. Buranun pavadinimo egzistavimą liudija įrašai susiję su valdovu Gudėja (XXII a. pr. m. e.). Vadinasi, tikėtina, kad senovės persų vardas atsirado remiantis populiaria etimologija pagrįsta iranėnišku upės vardu.

Pasak Tamazo Gamkrelidzės ir Viačeslavo Ivanovo, upėvardis galėjo kilti iš šumerų prokalbės žodžio *burudu, reiškiančio „varį“ (šumerų k. urudu – „varis“). Upe, pradėjus plėtoti metalurgiją, galėjo būti gabenama vario rūda.^[1]

Eufrato vaga

Upė yra apytikriai 2780 kilometrų ilgio. Ją sudaro dvi susiliejusios upės – Karasu (vakarų Eufratas), kuri prasideda rytų Turkijos aukštumose Erzurumo šiaurėje, ir Murato (rytų Eufratas), kuris prasideda Ararato pietvakariuose, į šiaurę nuo Vano ežero. Eufratas aukštupyje teka stačiais kanjonais ir siaurais tarpekliais, suka į pietryčius per Siriją ir Iraką. Chabūras ir Balichas įteka į Eufratą rytų Sirijoje. Toliau į Eufratą nebeįteka jokie didesni intakai. Basros šiaurėje, pietų Irake upė susilieja su Tigru suformuodama Šat al Arabą, kuris įteka į Persijos įlanką.

Upė anksčiau išsiskirdavo į daugybę kanalų Basaroje, taip suformuodama didelį pelkyną, bet pelkes 10-tame dešimtmetyje smarkiai nusausino Sadamo Huseino vyriausybė, kuri tokiu būdu siekė sutramdyti maištingą pelkių arabų teritoriją. Po Irako karo nusausinimo įstatymas panaikintas, bet nusausinimo pasekmės dar ilgai bus pastebimos.

Laivyba

Eufratu plaukioja tik labai sekliam gyliui pritaikytos valtelės, kurios toliausiai gali pasiekti tik Irako miestą Hitą, esantį už 1930 kilometrų prieš srovę ir kuris yra tik 53 metrai virš jūros lygio. Aukščiau Hito seklumos ir slenksčiai daro upę netinkamą navigacijai. Sniego tirpimas šiaurrytiniuose Turkijos kalnuose sukelia kasmetinius potvynius, kuriuos šiuo metu aukštupyje iš dalies sušvelnina užtvankos ir vandens rezervuarai. 885 kilometrų kanalas Eufratą nukreipia į Tigrą, tokiu būdu sukuriamas patogesnis praėjimas upe plaukiojančioms baržoms.

Reikšmė

Eufrato vanduo gausiai naudojamas drėkinimui, taip pat – energetinėms reikmėms,^[2] žvejybai. Eufrato pakrantėse kūrėsi Mesopotamijos civilizacija: šumerų, Babilonijos, Asirijos miestai (tarp jų – pats Babilonas). Dabar didžiausi miestai prie Eufrato (nuo Murato ir Karasu santakos ties Kebanu): Biredžikas (Turkija), Džarabulas, Saura, Raka, Deir ez Zoras, Mejadinas, Abu Kamalis (Sirija), Kajimas, Ramadis, Hitas, Faludža, Hila, Musajibas, Divanija, Kerbela, Kufa, Samava, Nasirija (Irakas).

Eufratas Biblijoje

Eufratas yra viena iš keturių upių, kurios ištekėjo iš Edeno sodo remiantis Pradžios knyga, 2:14. Ji yra ketvirtoji upė po Pišono, Gihono, ir Tigro. Upė taip pat pažymima kaip viena iš pažadėtosios žemės ribų, kurią Dievas pažadėjo Abraomui ir jo palikuonims.

Apreiškimo knygoje pranašaujama, kad „netolimoje ateityje Potamos Eufratas išdžius pasiruošiant Armagedono kovai“.

Gamta

Eufratas teka per keletą skirtingų augalijos gamtinių zonų. Nors tūkstantmečius trukusi žmogaus veikla didžiojoje Eufrato baseino dalyje gerokai nualino kraštovaizdį, bet pirminės augalijos lopinėlių išliko. Augalijos tipą stipriai lemia nuosekliai mažėjantis metinis kritulių kiekis nuo Eufrato ištakų link Persijos įlankos. Aukštupyje Eufratas teka per pietryčių Turkijos kalnus ir jų pietines priekalnes, kuriose vyrauja kserofitiniai retmiškiai. Drėgnesnėse šios zonos dalyse auga ąžuolai, pistacijos ir įvairūs erškėtiniai augalai. Sausesnėse kserofitinių retmiškių zonose plyti retesni ąžuolynai ir erškėtiniai augalai. Čia taip pat aptinkamos daugelio javų laukinės atmainos, įskaitant vienagrūdžius ir dvigrūdžius kviečius, avižas bei rugius.^[3]

Tarp Rakos ir Sirijos — Irako sienos Eufratas teka per stepių kraštovaizdį. Šiai stepei būdingi kiečiai ir burnotiniai augalai. Per visą istoriją ši zona buvo labai nuganyta, nes vietos gyventojai čia vertėsi avininkyste ir ožkininkyste. Į pietryčius nuo Sirijos — Irako sienos prasideda dykuma. Šioje zonoje augalijos arba visai nėra, arba pasitaiko nedidelių burnotinių augalų ar miglių lopinėlių. Nors dėl žmogaus veiklos šiandien nebeišlikę, tyrimai rodo, kad Eufrato slėnyje kadaise būta paupinių miškų. Šio tipo miškams būdingos rūšys yra rytinis platanas, eufratinė tuopa, eglūnai, uosiai ir įvairūs šlapžemių augalai.^[3]

Tigro ir Eufrato baseine labiausiai paplitusi karpinių žuvų šeima, aptinkama 34 rūšys.^[4] Iš karpinių žuvų šeimos savo verte sportinei žūklei išsiskiria Luciobarbus esocinus. Rafetus euphraticus yra nykstanti minkštaodžių vėžlių rūšis, aptinkama tik Tigro ir Eufrato upių baseine.^[5]^[6]

I tūkst. pr. m. e. Asirijos imperijos rūmų reljefuose vaizduojamos liūtų ir jaučių medžioklės derlinguose kraštovaizdžiuose.^[7] XVI–XIX a. Europos keliautojai, lankęsi Sirijoje, aprašė apie šioje vietovėje gyvenusių gyvūnų gausą, tačiau daugelis jų tapo reti arba visai išnyko. Gazelės, kulanai ir dabar jau išnykę arabiniai stručiai gyveno stepėse, besiribojančiose su Eufrato slėniu, o pačiame slėnyje veisėsi šernai. Tarp čia sutinkamų plėšrūnų buvo vilkai, šakalai, rudosios lapės, leopardai ir liūtai. Siriniai rudieji lokiai sutinkami pietryčių Turkijos kalnuose. Upinio bebro buvimas patvirtintas radus kaulų sankaupas priešistorinėje Tell Abu Hureyra radimvietėje Sirijoje, tačiau dabartiniais laikai šis gyvūnas čia niekada nebuvo pastebėtas.^[3]

Šaltiniai

↑ Gamkrelidze, Thomas; V. Ivanov, Vjaceslav (1995), Indo-European and the Indo-Europeans: A Reconstruction and Historical Analysis of a Proto-Language and Proto-Culture, Walter de Gruyter, p. 616.
↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 144
1 2 3 Moore, A.M.T.; Hillman, G.C.; Legge, A.J. (2000), Village on the Euphrates. From Foraging to Farming at Abu Hureyra, Oxford: Oxford University Press, ISBN 0-19-510807-8
↑ Coad, B.W. (1996), „Zoogeography of the Fishes of the Tigris-Euphrates Basin“, Zoology in the Middle East, 13: 51–70, doi:10.1080/09397140.1996.10637706, ISSN 0939-7140
↑ Gray, J.E. (1864), „Revision of the species of Trionychidae found in Asia and Africa, with descriptions of some new species“, Proceedings of the General Meetings for Scientific Business of the Zoological Society of London: 81–82
↑ Naval Intelligence Division (1944), Iraq and the Persian Gulf, Geographical Handbook Series, OCLC 1077604
↑ Thomason, A.K. (2001), „Representations of the North Syrian Landscape in Neo-Assyrian Art“, Bulletin of the American Schools of Oriental Research, 323 (323): 63–96, doi:10.2307/1357592, JSTOR 1357592, S2CID 153904585

[1] Gamkrelidze, Thomas; V. Ivanov, Vjaceslav (1995), Indo-European and the Indo-Europeans: A Reconstruction and Historical Analysis of a Proto-Language and Proto-Culture, Walter de Gruyter, p. 616.

[2] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 144

[Moore2000-3] 1 2 3 Moore, A.M.T.; Hillman, G.C.; Legge, A.J. (2000), Village on the Euphrates. From Foraging to Farming at Abu Hureyra, Oxford: Oxford University Press, ISBN 0-19-510807-8

[4] Coad, B.W. (1996), „Zoogeography of the Fishes of the Tigris-Euphrates Basin“, Zoology in the Middle East, 13: 51–70, doi:10.1080/09397140.1996.10637706, ISSN 0939-7140

[5] Gray, J.E. (1864), „Revision of the species of Trionychidae found in Asia and Africa, with descriptions of some new species“, Proceedings of the General Meetings for Scientific Business of the Zoological Society of London: 81–82

[6] Naval Intelligence Division (1944), Iraq and the Persian Gulf, Geographical Handbook Series, OCLC 1077604

[7] Thomason, A.K. (2001), „Representations of the North Syrian Landscape in Neo-Assyrian Art“, Bulletin of the American Schools of Oriental Research, 323 (323): 63–96, doi:10.2307/1357592, JSTOR 1357592, S2CID 153904585

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]